Ambrazas Saulius (sud.) Daiktavardžių darybos raida: lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai. 2-oji dalis

Monografija. — Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. — 351 p. — ISBN 5420014602.Monografijoje nagrinėjamos septynios lietuvių kalbos vardažodinių daiktavardžių darybos kategorijos: ypatybių, kuopinių, vardažodinių vietos, moteriškosios bei vyriškosios lyties asmenų ir gyvūnų, ypatybės turėtojų pavadinimai ir deminutyvai. Remiantis medžiaga, surinkta iš svarbiausių XVI-XVII a. raštų, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ (LKŽI-XIX), jo kartotekos, „Lietuvių kalbos atlaso“ (LKA I-III), tarminių žodynų (DūnŽ; DTŽ; LŽ; ZtŽ), tarmių aprašų (ypač Otrębski 1934; Vidugiris 1969; Senkus 1972 ir kt.), bei kitų giminiškų kalbų (ypač latvių, prūsų, slavų) duomenimis, siekiama nustatyti, kurios darybos kategorijos paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, o kurios susidarė vėliau baltų kalbose ar pačioje lietuvių kalboje. Taip pat bandoma įžvelgti ir šias kategorijas sudarančių darybos tipų skirtingo senumo istorinius sluoksnius. Darybos afiksų kilme domimasi tik tiek, kiek tai padeda nustatyti darybos tipų susidarymą. Tuo šis, kaip ir ankstesnis (DaiktvDrR), tyrimas skiriasi nuo Augusto Leskieno (1891), Prano Skardžiaus (ŽD), Janio Endzelyno (SV; LVG; BKGF), Jano Otrębskio (GJL II) ir kt. darbų (plačiau apie istorinės žodžių darybos principus žr. DaiktvDrR 7-19).